- paklaikti
- paklaĩkti intr. 1. pakvaišti: Ans iš didelio parsigėrimo paklaiko Vvr. Štropais, kad anam užeina, ans visai paklaiksta Skd. Lapė iš pykčio paklaiko ps. Ar tu paklaĩkęs, ar kas tau darosi? Lzd. Nusiritęs gatvėn, laksto troškuodamas kaip paklaikęs J.Jabl. Mano galva paklaiko Sml. Taip atrodo, kad ans būtų lyg paklaĩkęs: akys tokios keistos Brs. Sumišusi, kaip paklaikusi, tarsi įsimylėjusi Žem. Ir Petriukas ne tuoj suprato, kad Deksnys taip pat seka tą paklaikusį kuosos lakstymą rš. Šuo lojo ir draskėsi kaip paklaikęs A.Vencl. Ar tu paklaikai, kad taip kalbi? Trgn. Po karščių paliko toks paklaĩkęs Brs. Avis paklaiko: sukas į rinkį, nebepaina Užv. Steponas kėblinėjo it paklaikęs M.Valanč. Avis nestovia be avių – bliauja kai paklaĩkus Skr. Paklaikusi žąsis viena vaikščio[jo], palikusi nuo tūlės J. | prk.: Siaučia dargana, vėjas paklaikęs plėšo beržo geltonus lapus V.Mozūr. Šaltas, perveriantis, paklaikęs lapkričio pabaigos vėjas nuvarė už katedros kolonų Ignotą ir Kirstukienę rš. 2. pasidaryti klaikiam, klaiku: Jis buvo koridoriuje tarp baltų, paklaikusių veidų rš. Antrajame punkte galima parodyti griešninką paklaikusį stojant prieš sūdžią A.Baran. Jos paklaikusiose akyse, jos veido bruožuose buvo pasirašę visokių jausmų, tiktai ne meilė vaikui I.Simon. Jam teip paklaiko, kad parmovė namo neažrištais apivarais LTR(Dkk). Iš karto nė kiek nebijojau, paskui – kad paklaĩko... Slm. Man paklaĩko, pasidarė klaiku J. Rimui, tai matant, ūmai taip paklaiko, jog net visas nustėro Vaižg. Taip man paklaiko, kad aš nė nepasijutau, kaip ėmiau paršeliu žviegti Vaižg. Taip vienai paklaiksta pernakt namie, kad kiek, ir bėgtum Ds. \ klaikti; apklaikti; įklaikti; išklaikti; nuklaikti; paklaikti; suklaikti
Dictionary of the Lithuanian Language.